Kodėl šeimos nepasitiki socialiniais darbuotojais ir ką su tuo daryti

Impactabsorbing
Socialinis darbas su šeimomis

Viena dažniausių kliūčių dirbant su šeimomis – tai ne jų problemos, o nepasitikėjimas pačiu procesu.
Daugelis šeimų anksčiau turėjo neigiamos patirties su valstybinėmis institucijomis. Joms socialinis darbuotojas iš karto asocijuojasi su kontrole, o ne pagalba. Ypač tai jaučiama šeimose, kuriose anksčiau buvo vaikų teisių apsaugos atvejų.
Patyrę darbuotojai per pirmą vizitą retai klausia apie problemas. Jie klausia apie kasdienius dalykus – ką šeima veikia vakarais, kaip vyresnio amžiaus nariai leidžia laiką, kas gamina maistą. Tai ne smulkmenų rinkimas – tai santykio kūrimas.
Skirtumas tarp klausimų yra esminis. Vietoj to, kad klaustume, kodėl vaikas nelanko mokyklos, galima paklausti, kaip vaikui sekasi rytais. Atsakymas dažnai tas pats, bet tonas visiškai kitoks.
Prieš prašant šeimos daryti didelius pokyčius, darbuotojas sutaria dėl mažų, konkrečių žingsnių. Pavyzdžiui – susitikti dar kartą po savaitės. Kiekvienas įvykdytas susitarimas stiprina pasitikėjimą labiau nei bet koks dokumentas.
Šis metodas veikia lėtai, tačiau šeimos, palaipsniui pradedančios pasitikėti, vėliau bendradarbiauja žymiai nuoširdžiau nei tos, kurios buvo spaudžiamos iš karto.